VAIDUOKLIAI
Hogvartse gyvena daug vaiduoklių, tačiau keturi iš jų yra susieti su koledžais (t.y. kiekvienas koledžas turi savo vaiduoklį):
Grifų Gūžta – seras Nikolas de Mimsis-Porpingtonas (Beveik Begalvis Nikas)
Švilpynė – Dručkis Vienuolis
Varno Nagas – Pilkoji Dama
Klastūnynas – Kruvinasis Baronas
Vaiduokliai
yra peršviečiami, perlų baltumo ir turi panašius bruožus kokius turėjo
būdami gyvi. Vaiduokliai negali jausti nei maisto, nei gėrimo skonio.
Jos gali perskrieti per sienas ar kitokius daiktus, žmones. Jie
bendrauja su žmonėmis ir kitais vaiduokliais, ir turi tokius pačius
jausmus, prisiminimus, kaip ir būdami gyvi. Mokiniams draugiškiausi ir
paslaugiausi vaiduokliai yra Beveik Begalvos Nikas ir Dručkis Vienuolis.
Per
Beveik Begalvio Niko mirimo dienos vakarėlį susirinko daug vaiduoklių
iš visų šalies kampelių, pavyzdžiui Sopulingoji Našlė iš Kento, taip
pat į vakarėlį susirinko ir Hogvartso vaiduokliai.
Vieni mirę
burtininkai tampa vaiduokliais, o kiti ne. Nikas: „Burtininkai gali
palikti savo šešėlius, ir tie šešėliai vaikšto ten, kur jie vaikščiojo
būdami gyvi…. Bet labai retas burtininkas pasirenka tokią dalią… Jis
negrįš, bus iškeliavęs toliau… Aš bijojau mirties, todėl panorau
pasilikti… Aš ir pats esu nei šen, nei ten…“
Taigi visi turi
galimybę pasirinkti ar jie liks, ar ne. Tai tikriausia įtakoja mirties
baimė, kaip panėjo Nikas, galbūt kartais burtininkai ir raganos
pasirenka grįžti ir dėl kokių nors kitokių priežasčių. Tačiau žmonėms,
nors ir nepasilikus vaiduoklių pavidalu, jų portretai lieka kaip
atminimai ir kartais netgi daugiau (buvusių direktorių portretai
tarnauja tuo metu direktoriaujančiam žmogui).
